2017.10.28

Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos kultūros tyrimų institutas praneša, kad 2017 m. lapkričio 28d., 15.00 valandą (Lietuvos kultūros tyrimų instituto salėje, Saltoniškių g. 58-216, Vilnius) Vaiva Kubeckienė gins daktaro disertaciją „Žaidžiantis žmogus baroko kultūroje“ (Filosofija 01 H).
 
Institucija, kurioje parengta disertacija: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
 
Mokslinis vadovas – vyriausiasis m. d., prof. dr. (hp) Arūnas Sverdiolas, humanitariniai mokslai, filosofija 01 H, Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
 
Disertacijos gynimo taryba:
pirmininkas– prof., dr. Dalius Jonkus, humanitariniai mokslai, filosofija 01 H, Vytauto Didžiojo universitetas;
 
nariai:
–     prof., dr. (hp) Aleksandra Aleksandravičiūtė, humanitariniai mokslai, menotyra 03 H, Lietuvos kultūros tyrimų institutas;
–     doc., dr. Mintautas Gutauskas, humanitariniai mokslai, filosofija 01 H, Vilniaus universitetas;
–     prof., dr. Gintautas Mažeikis, humanitariniai mokslai, filosofija 01 H, Vytauto Didžiojo universitetas;
–     prof. dr. Algis Mickunas, humanitariniai mokslai, filosofija 01 H, Ohajo universitetas (JAV).
 
Su disertacija galima susipažinti: Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Lietuvos kultūros tyrimų instituto bei Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekose.
 
ANOTACIJA:
 
Disertacijoje Baroko epochos ir žaidimo temos tiriamos kultūros filosofijos plotmėje. Toks išeities taškas leidžia užklausti ligšioliniuose žaidimo fenomeno tyrimuose dominuojančią poziciją, kai žaidimas apibrėžiamas kaip antlaikines struktūras turintis arba kaip du priešingus polius (archajinį ir industrinį žmonių) įkūnijantis fenomenas. Ginama pozicija, kad religinės ir žaidybinės sąmonių persiklojimas, būdingas archajinio žmogaus laikysenai, nebetenka tarpusavio dermės būtent Baroko laikotarpiu. Keliama ir grindžiama hipotezė, kad šis lūžio taškas nėra tarpinė grandis tarp dviejų minėtų polių, o paradigminė mąstymo slinktis. Skirtingai nuo dominuojančios žaidimo fenomenologų pozicijos, kada žaidimas analizuojamas kaip vientisa patirtis, tyrime teigiama, kad žaidimą tiriant konkrečioje kultūros terpėje (šiuo atveju Baroko epochoje), neįmanoma apie jį kalbėti vienaskaitine forma. Tyrime pasitelkiamos trys pagrindinės žaidimo raiškos – teatras, lošimas ir medžioklė. Nagrinėjant minėtas žaidimo formas, pastebima, kad žaidimo fenomenologai daugeliu atveju šio fenomeno teoriją susieja su simboline reprezentacija (Johano Huizingos, Eugeno Finko, Hanso Georgo Gadamerio, José Ortegos y Gasseto tyrimai). Disertacijoje ginamas teiginys, kad pastarasis aiškinimas yra nepakankamas ir yra reikalinga alegorinė interpretacija, kuri įveda naujos terminijos (ironijos, inversijos, įtampos ir kt.) ir žaidimo aiškinimo galimybes (remiamasi Walterio Benjamino, Michelio Foucault ir kt. tyrimais).
 
Vaiva Kubeckienė
 
PLAYING MAN IN BAROQUE CULTURE
 
Annotation
 
In this dissertation, themes of Baroque and play are studied in the plane of philosophy of culture. Such starting point allows questioning the position, predominant in preceding research into the phenomenon of play, that defines play as having atemporal structures or being a phenomenon that embodies two opposing poles (archaic man and industrial man). The position being defended here is that the convergence of the religious and the playful consciousness, characteristic to the attitude of the archaic man, loses its internal harmony exactly in the Baroque era. A hypothesis is raised and argued for that this turning point is not an intermediate link between those two poles but instead a paradigmatic shift in thought. As opposed to the predominant position in the phenomenology of play, where play is being analysed as a cohesive experience, it is claimed in the research that when play is examined in a particular cultural environment (in this case, Baroque era), it is impossible to discuss it in singular form. The research employs three main expressions of play: theatre, gamble, and hunt. In researching said forms of play, it is noted that play phenomenologists often times relate the theory of this phenomenon to symbolic representation (studies by Johan Huizinga, Eugen Fink, Hans Georg Gadamer, José Ortega Y Gasset). A claim is being defended in the dissertation, that the latter explanation is insufficient and an allegoric interpretation is required, which introduces new terminology (irony, inversion, tension etc.), as well as new possibilities for interpreting play (based on the research of Walter Benjamin, Michel Foucault etc.).